Venecijiečiai Giovanni Battista ir Camilla Vivaldi, kovą, prieš 347 metus, sulaukė pirmagimio, kuriam davė Antonio vardą. Paskui į pasaulį atėjo dar trys dukros ir du sūnus, kurie ateityje niekuo nepasižymėjo, tik gatvės muštynėmis. Šeima sunkokai vertėsi. Pasirodė, kad jos galva – barzdaskutys Giovanni Battista – buvo ne šiaip kirpėjas, o širdyje – muzikantas. Jau suaugęs jis tapo profesionaliu smuikininku ir, žvelgiant į darbovietę, dar ir tikrai ne prastu – griežė Venecijos pasididžiavimu laikomoje Šv. Morkaus bazilikoje.
Dar vaikystėje straksėdamas palei tuomet švarius ir blogo kvapo neskleidusius Venecijos kanalus, Antonio niūniuodavo melodijas. Straksėjo atsargiai, nes nuo mažumės kamavo astma. Į muziką linkusį vyriausiąjį sūnų groti smuiku išmokė būtent tėvas. Tačiau tapti muzikos profesionalu tas pats tėvas ir neleido – pastūmė į finansiškai garantuotą kunigo kelią. Po net dešimt metų trukusių mokslų Antonio gavo ne tik įšventinimą, bet ir Il Prette Rosso – Raudonojo kunigo pravardę. Ją lėmė jaunystėje rusva vešli ševeliūra. Sklido prieštaringos kalbos ir apie jo dievotumą, ir apie šiltus ryšius su damomis, o kaip buvo išties – argi svarbu? Svarbu yra muzika.
Il Prette Rosso Dievo tarno karjera nebuvo ilga dėl silpnos sveikatos. Pasitraukęs iš kunigystės, jis tapo maestro di violino mergaičių prieglaudoje Pio Ospedale della Pietà Venecijoje ir nuo to laiko užsiėmė vien muzika. Mokytis meistriškumo pas jį važiavo smuikininkai iš visos Europos, o maestro dar ir daug rašė, kur bepersikeltų gyventi. Kai Antonio buvo 47-eri, išleistas jo kultinis ciklas „Metų laikai“ (parašytas anksčiau). Savo dienas garsusis kompozitorius baigė Vienoje visiškame skurde, o šiandien tik iš „Metų laikų“ būtų milijonierius – kūrinys atliekamas taip dažnai, kad įmokos už autorines teises iš viso pasaulio kapsėtų kiekvieną dieną.
Kažin, ką didis maestro pasakytų apie Martyno Levickio ir jo ansamblio „Mikroorkéstra“ „Metų laikus“? Ko, jei turėtume laiko mašiną, į Vilnių atvykusio Antonio klaustų Martynas? Greičiausiai pakviestų šaltibarščių ir pokalbis būtų pasiutusiai ilgas.
Prie Vivaldi muzikos Martynas Levickis pirmąsyk prisilietė prieš beveik dvidešimt metų, kai pirmasis Lietuvoje pradėjo groti savo paties parengtas „Metų laikų“ transkripcijas akordeonu. Novatoriškas šio kūrinio atlikimas Martynui vėliau taip pat atvėrė kelius ir į tarptautinę klasikinės muzikos sceną. Jo atliekami „Metų laikai“ skambėjo prestižiniuose festivaliuose Pietų Korėjoje, Italijoje, Vokietijoje, Kinijoje. „Vivaldi mano gyvenime atsirado senokai, bet kaskart aš jame randu vis naujų dalykų“, – pasakoja Martynas. Jis nepritaria, kad šie opusai jau išnaudojo savo gylį ir prasmę, „aš žinau ir savo darbu įrodau, kad net ir kultiniame opuse galiu išieškoti naujų sąskambių.“ Beje, vėliau, norint atlikti Vivaldi dar kitaip, susibūrė „Mikroorkéstra“.
Taip, kaip vaikas Antonio nuolat niūniavo melodijas gimtoje Venecijoje, mažytis Martynas vasaros sodyboje Šiaurės Lietuvos miškuose, pasipuošęs raudona skraiste ir juodu cilindru, nešinas kone už save didesniu akordeonu, įkvėpimo sėmėsi iš paukštelių balsų, lapų šlamėjimo ir liaudies dainų. Meilę liaudies dainoms padėjo užauginti ir bičiulystė su močiutėle Teresėle, – vaikystėje Martynas mėgo lankytis kaimynystėje buvusioje jos trobelėje plūkta asla. Teresėlės dainuojama „Šiū namo“ ir kitos visam laikui įsirėžė į širdį ir tapo kūrybos pagrindu.
Pamažu gimė meilė liaudies dainoms, kurios, aranžuotos akordeonui, sudėtos į garsųjį jo albumą „Autograph“. Ypatingą vietą Martyno kūryboje užimančios „Leliumoj“, Šiū namo“, „Beauštanti aušrelė“ ir kitos koncerte gražiai derės tarp „Metų laikų“ dalių.
